vienkulšis

vienkul̃šis, -ė adj., smob. (2) Skr, vienkùlšis (1) Gs 1. J kas su viena kulšimi. 2. kas su viena koja, vienkojis: Dievo liktasis, mergų netektasis, vienkulšis kavalierius J. 3. Pvn prk. kas nesveikas, sukrypęs: Yr mergų, gaus kokią vienkul̃šę Krš. Nesu aš prasta, gaučio dar kokį vienkul̃šį DūnŽ. 4. žr. vienšlaunis: Nukrovė vienkul̃šį vežimą Tv.